Nesu aš šitos sporto šakos fanas. Tačiau vakar, per
paskaitas, visi buvo linksmai nusiteikę ir kažką tarpusavyje šnabždėjosi. Vėliau
išgirdau... Kad apie krepšinį. Na, aš žinojau, kad mūsų rinktinė laimėjo
sidabrą ir man to užteko - tiesiog žinoti, pasidžiaugti ir pamiršti. Per
istorijos filosofijos paskaitą sėdėjau su Violeta, kuri nežmoniškai myli krepšinį
ir su Aiva, kuri kažkiek atsiliko nuo Violetos entuziazmo. Per paskaitą, kai dėstytojas,
kaip ir būdinga filosofams, bandė susisiekti su kosmosu, Vilė manęs paklausė ar
aš eisiu sutikti krepšinio rinktinės. Aš tik pakėliau vieną antakį, o vėliau su
abejinga veido išraiška užsisukau. Aiva mane išvadino mane fašistu.
Po paskaitų jau nusistatęs kaip orientyrą centro
poliklinikos stotelę Violeta mane pradėjo įkalbinėti, kad nueičiau kartu.
Įkalbėjo. O gal norėjau įrodyt Aivai, kad aš ne fašistas. Nežinau...
Ką galiu pasakyti... Buvo smagu. Tikrai jautiesi, kad
krepšinis - antroji lietuvių religija. Kai krepšininkai ėjo link scenos, tai fanatai
vos kelių rinktinės žaidėjų nesuplėšė. Čia tiesiogine prasme. Tad turėjo
įsimaišyti į šitą reikalą ir apsauga. Kai krepšininkai ėmė mėtyti fanatams
kamuolius, tai minia tapo lyg audringa jūra. Aš mintyse meldžiau Dievo, kad tik
nenumestų kas kamuolio į mūsų pusę. Kodėl? Nes norėjau išlikti gyvas. Vienas
važiavo namo su kraujuojančią kakta. Čia viskas dėl kamuolio. O kai iššovė konfeti
su ilgomis juostelėmis, iš karto raudos juostos, vėliau žalios ir geltonos, tai
pamaniau, kad pasmaugs. Fanatai jas gaudė kaip pamišę. Padusino mane su tomis
juostomis, bet va, likau gyvas.
Tad krepšinis - tikrai antroji religija. Fanatai už kamuolį
gali primušti, už konfeti juosteles pasmaugti... :D
aš irgi nesu krepšinio entuziastė, už tai vos į reanimaciją nepatekau :D
AtsakytiPanaikinti