#John Green: "Popieriniai miestai" ir "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos"

Ši knyga...

• Apie iliuziją, jog puikiai pažįstame mus supančius žmones. Bet mes pažįstame tik jų viena dalį, kuri mums yra priimtiniausia.

• Apie tai, kad mes norime, jog žmogus keistųsi. O iš tikrųjų meilė ir draugystė - tai kai pamilstame žmogų su jo ydomis.
• Apie tai, kai kartais norisi pabėgti nuo žmonių veidmainiškumo. Atrodo, kad visi aplinkui yra svolačiai, o pasirodo, kad ir pats toks esi.
• Ir apie tai, kad žmonės yra kaip žolė. Mes visi susipynę šaknimis. Žolė - "...gyvybės, ir mirties, ir lygybės, ir bendrumo, ir vaikų, ir Dievo, ir vilties metafora."

J. Green "Popieriniai miestai" 

Šią knygą perskaičiau per 3 dienas. O tai yra man svetima - skaityti taip greitai. Aš mėgstu lėtai, mėgautis kiekvienu puslapiu. Niekada nesuprasiu tų, kurie gali perskaityti knygą per vieną naktį. Aš labai abejoju, kad tokių žmonių atmintyse knyga gali palikti ryškų pėdsaką... Knygomis reikia mėgautis, o ne tiesiog skaityti.

Ši knyga manęs taip nepaveikė kaip "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos". Skaitant antrąją šio autoriaus knygą, aš jau matau tam tikrą šabloniškumą. Taip jau būna, kai gerai susipažįsti su autoriumi. Tiek šioje, tiek anoje knygoje mes matome kūrinį, kuris sieja pagrindinius personažus. Heizelę su Gasu siejo "Dievo rykštė", o Kjų su Margo siejo Vitmano poema "Žolės lapai". Tų panašumų yra daug daugiau. Nesuprantu kodėl jų pradėjau ieškoti... Galima net paraleles nubrėžti tarp abiejų knygų veikėjų. Margo man kažkiek priminė Gasą, o Heizelė - Kventiną.

Visas simpatijas atiduodu  "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" knygai. Nes ji mane privertė apmąstyti daugelį dalykų. Tarkim mirties sampratą.

Na, o popierinius miestus įvertinsiu tvirtu 6. :)