#Patyčios

Užvakar turėjau netikėtų svečių. Vienas iš jų - mažas berniukas su kuriuo mane sieja giminystės ryšiai iš mamos pusės. Tas berniukas labai nuoširdus ir man pasakojo kaip jam sekasi mokykloje.

 

- Mane dažnai muša vaikai mokykloje, - prisipažino atsidusęs. - Vieną kartą man net bėgo kraujas iš nosies. Ech... Kaip man viskas nusibodo...

Kai jis man tai pasakė aš sustingau ir nieko nesugebėjau jam pasakyti. Ką aš jam galėčiau patarti jeigu pats kentėjau patyčias. O be to, man tėvai tik sakydavo: "Ignoruok!". Niekada jiems nesakiau, kad kentėjau patyčias, bet jie patys nujautė kodėl aš ateidavau iš mokyklos tuščiomis akimis. Apie savižudybę galvojau n kartų. Bet kažką sau padaryti nesugebėjau, nes esu bailys.

Kai pagalvoju apie tai, ką jis man pasakojo, jaučiuosi liūdnas ir prislėgtas. Tikriausiai todėl, kad nekenčiu patyčių. Taip pat klausimas kaip padėti tokiems vaikams, kurie kenčia patyčias ir smurtą mokyklose? Tos patyčių ir smurto prevencinės akcijos man kelia juoką. Aišku, geriau jau kalbėti apie tai, negu apskritai nieko nedaryti. Tačiau ar tokios akcijos yra efektyvios? Atsimenu mokykloje vyko tarptautinis projektas. Jame dalyvavo, jeigu gerai atsimenu, Čekija, Rumunija, Lenkija... Puikiai atsimenu, kad filmavome filmus apie patyčias ir smurtą mokykloje. Filmavime pagrindinius vaidmenis atliko būtent tie, kurie labiausiai ir tyčiojosi iš visų. Ironiška, a-ne? Tie, kurie tyčiojosi iš kitų ir smurtavo aktyviausiai dalyvavo projekte, o po projekto ir toliau darė savo...

O aš dar kartais pagalvoju būti mokytoju iš idėjos... Idėja eiti mokytojauti, kad stabdyti patyčias. Tačiau kas būtų jeigu jau būčiau mokytoju ir priėjęs vaikas man prisipažintų, kad yra mušamas? Kas būtų jeigu jam neturėčiau ką pasakyti? Ir kaip aš spręsčiau šią problemą? Net nežinau... Bet jei pamatyčiau per pamokas patyčių apraiškas iš karto stabdyčiau pamoką ir pradėčiau skaityti moralus...