Netikėtai supratau, kad užsikrėčiau laiko neturėjimu. Tai baisi liga, kurią dažniausiai serga šiuolaikinis žmogus. Tarkim jeigu mane kas nors užkalbina ir pokalbis trunka ilgiau nei 5 minutes, pradedu nerimauti ir mintyse planuoju ką veiksiu toliau. Jau seniai man taip nebuvo, kad aš atsisėdęs nieko neveikčiau. Neįmanoma. Važiuodamas autobuse būtinai kažką skaitau, arba žiūriu serialą, filmą. O jeigu ne - tai planuoju ką veikti. Nebeprisimenu kada paskutinį kartą sėdėjau ant palangės ir mėgavausi vakaro ramuma. O juk seniau sugebėdavau ilgą laiką susikoncentravęs žiūrėti į vieną tašką ir apvalyti savo minčių šiukšlyną. Deja, dabar aš neužsiimu minčių taršos mažinimu. Nėra laiko.
Laiko neturėjimas jau pradeda mane smaugti ir naikinti iš
vidaus. Iš karto mečiau rašyti romaną. Vėliau mečiau pildyti šį blogą. Tačiau
tai dar normalu. Nenormalu tai, kad šiandien kai tvarkiau kapines mane vėl
užpuolė laiko neturėjimo sindromas. Pradėjau pykti, kad tai laiko švaistymas.
Sutvarkai kapines, pasodini gėles, bet vėliau vėl reikia tvarkyti. Keista, bet
šiandien pajutau dar ir gėdą, kad aš toks esu. Kad dėl tokio dalyko kaip laiko neturėjimas
darausi ciniškas. Neseniai mane buvo aplankęs senas draugas. Ir aš niekaip
nesugebėjau atsiriboti nuo laiko planavimo ir tiesiog nuoširdžiai pabendrauti
su artimu žmogumi. Vat tai jau nenormalu... Jeigu investuojant laiką į tokius
dalykus kaip šeima, draugai, svajonių realizavimas jaučiuosi blogai...
Blogas ženklas, kai žmogui, kuris pakėlė akis į dangų,
ateina tokia mintis : "Nuo kada dangus pasidarė toks mėlynas?".
Laikas sustoti. Tačiau dėl inercijos tai taip sudėtinga...
Mane nuo tokių dalykų apsaugo iš močiutės paveldėta tinginystė :D visada turiu laiko nieko neveikimui, o paskui strimgalviais lekiu daryti tai, kas priklauso :D
AtsakytiPanaikintias irgi maniau, kad esu tinginys. :) Bet matai. Laiko neturejimas uzkreciamas. O galbut mano atveju tai tik eilinis jaunystes maksimalizmo protrukis... :)
Panaikinti