#Replay

Ne tiek žmogus gyvena laike, kiek laikas gyvena žmoguje kaip jo egzistavimo forma. (A. Maceina)

Esu toks žmogus, kuris kai suklysta, ilgą laiką spaudinėja mintyse REPLAY mygtuką. Manau visi tai daro, bet aš... Aš tai darau n kartų. Ir vėl, ir vėl, ir vėl... Kol nepradedu ant savęs pikti: "Nu tu durnas... Koks jau skirtumas?.. Tai įvyko ir nieko nepakeisi...". Tas replay'inimas kažkiek padeda. Klaidingas žingsnis įsirašo į ilgalaikę atmintį ir aš jo daugiau nekartoju. Bet dažniausiai, apgalvodamas jau praeitimi tapusias situacijas, taikydamas "kas būtų, jeigu būtų" metodą, tik žaloju savo psichiką, provokuoju naujų kompleksų atsiradimą ir diegu begalinį norą amžiams įleisti šaknis komforto zonoje... Kai man nepasiseka, aš kokias 3 dienas gyvenu tos nesėkmės šešėlyje. Gimę destruktyvūs jausmai užgožia mano asmenybę. Drąsiai galiu teigti, jog tada egzistuoju, bet negyvenu.

Po įžeidimo ilgą laiką mąstau kaip galėjau atsikirsti...
Po nesėkmės galvoju kaip galėjau jos išvengti...

Vargina...

#Paukščiai (II istorija)

Prieš metus nusprendžiau taip: namie liūdna, reikia augintinio. Kaip jau minėjau, aš dievinu paukščius. Nusprendžiau sukrapštyti visas santaupas ir nusipirkti Kikoje papūgą. Prieš tai auginau banguotąsias papūgas - žalią patiną(Kesha) ir mėlyną patelę(Vika). Patelę gavau gimtadienio proga, kai buvau dar snarglius, o Keshą gavau kiek vėliau, kaip dovaną nuo mamos draugės. O buvo taip, mamos draugė nusipirko žalią papūga ir suprato, kad tas mažas paukštis gali būti problemiškesnis negu koks šuniukas. O taip, tas paukštis buvo bjauraus būdo! Velniūkštis... Vieną kartą jis įkando auksinei žuvelei ir ji padvėsė... Tas mažas paukštis išskridęs iš savo narvo sugebėdavo virtuvėje padaryti tikrą revoliuciją. Kandžiodavosi žaliaplunksnis iki kraujo... Mamos draugė panoro juo atsikratyti ir pasakė man, kad galiu jį pasiimti jeigu tik noriu. Tiesa, dar pridūrė, kad jei pasiimčiau paukštį, tai padaryčiau jai milžinišką paslaugą. Mano papūga tuo metu turėjo gražų baltą narvą, Tačiau jis buvo mažas. O vat žalias nevidonas tupėjo milžiniškame narve. Pagalvojau taip: pasiimsiu šį žaliaplunksnį tik dėl narvo, mano papūga turės ir draugą, ir milžinišką namą. Na, čia kaip ir žmonių pasaulyje - santuoka iš išskaičiavimo. Tačiau ne viskas buvo taip, kaip aš planavau. O juk neveltui sakoma, kad meilės už pinigus nenusipirksi. Žaliaplunksnis nenorėjo priimti naujos gyventojos į savo kotedžą. Ir meilės tarp jų nebuvo, o tik smurtas. Žaliaplusnkis mėgdavo mano papūgą pakandžioti ir už uodegą patampyti. Bet gal jei mušė, tai mylėjo?.. Vargu. Taip ir paseno tos papūgos...

#Paukščiai (I istorija)

Vieni žmonės myli kates, o kiti - šunis. Na, o tokie kaip aš myli paukščius. Tikriausiai tam įtakos turėjo vaikystė ir gyvenimas kaime. Puikiai prisimenu kaip laukiau birželio ne tik todėl, kad prasidės atostogos, o ir todėl, kad išsirys iš kiaušinių viščiukai, žąsiukai, kalakučiukai ir ančiukai. Visi maži naminiai paukščiai yra gražūs, tačiau gražiausi man būdavo žąsiukai ir ančiukai. Žąsiukai jau būdami maži pradeda gagenti. Aišku, tas jų gagenimas nėra toks įkyrus kaip suaugusių žąsų. Reziumuojant - maži žąsiukai yra dieviškai žaismingi ir mieli.

Buvo toks reikalas, kad ir pats turėjau tapti žąsiukų mamatėčiu(o gal tėčiamamiu?..). Vieną vasarą jauna žąsis metė savo žąsiukus. Na, žinote, jauna, kvaila ir nepatyrusi... Pagyventi sau panorėjo. Argi čia dabar reikia moralizavimų ir pamokslų? Kadangi visą vasarą planavau būti namie, tai ėmiau ir patapau žąsiukų aukliumi. Iš karto buvo sunku. Naktį žąsiukai mėgsta šilumą. O ką aš... neplunksnotas, kūdas it šakalys... Todėl teko šildyti juos plastmasiniais buteliais. Kiekvieną vakarą pripildavau į juos šilto vandens. Dėžutėje sudėdavau butelius, paklodavau seną megztinį. O tada, ant patalų, įtaisydavau savo atžalas, apkamšydavau - tvarka! Aišku, buvo naktų, kai žąsiukai pradėdavo cypauti. Tačiau aš buvau pavyzdingas žąsin... tėvas... ir keldavausi. Apkamšydavęs žąsiukus iš naujo, slinkau atgal į miego karalystę.

Sunkiausia buvo išmokyti juos plaukioti. Nežinau kodėl, bet jie taip bijojo vandens. Teko ne vieną dieną žąsiukams demonstruoti plaukimo technikas, bandyti sudominti teliūškavimu ir žaliu tvenkinio vandeniu. Ilgainiui man pavyko! Kaip sakoma: „Geras mokytojas tas, kurį pralenkia jo mokinys". Žąsiukai greitai augo ir jiems aukliaus jau nebereikėjo. Atsimenu, kartą sėdėjau ant liepto ir dūsavau... Kaip greitai auga vaikai... Kaip greitai lekia laikas...

#Greitosios pagalbos paslaugų mokestis

Šiandien perskaičiau straipsnį:"Laukia nemaloni staigmena: už greitosios pagalbos paslaugas teks susimokėti". 1500 - tiek per parą skambučių sulaukia Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stoties operatoriai. Straipsnyje nurodoma, kad daugiausia iškvietimų sulaukia iš tų žmonių, kuriems tik skauda galvą, yra pakilusi temperatūra ar kraujospūdis[1]. Kaltinti žmones, kurie pajutę menką skausmą ar negalavimą skambina į 112, neverta. Tiesiog jeigu įsijungi žinias, tai vien girdi blogas naujienas, žiū, kažkas numirė nuo gripo. Arba vaiką pakirto meningokoko infekciją ir t.t. Paprastas gripas gali atnešti liūdnas komplikacijas. Internetiniai komentatoriai kelia pasipiktinimo bangą dėl šios žinios. Tačiau galbūt greitosios pagalbos paslaugų apmokestinimas nėra jau toks blogas dalykas...

Kadangi daug laiko gyvenau kaime, tai galiu aprašyti realias situacijas, kai greitoji pagalba atlikdavo taksi funkcijas. Nors tai nėra tapatūs dalykai. Už taksi paslaugas reikia mokėti, o greitoji paveždavo nemokamai. Pažįstų degradavusį vyrą, kuris neslepia, kad yra narkomanas. Kai jam reikia narkotikų dozės - jis pradeda simuliuoti susirgimus ir skambina į 112. Greitoji pagalba visada atvyksta, jį pasiima ir veža į ligoninę, kad anam būtų atlikti tyrimai. Viskas tuo ir pasibaigdavo. Vyras po ligoninės važiuodavo narkotikų dozės, o vėliau grįždavo namo. Kita situacija būdavo su nėščia moterimi, kuri irgi kviesdavo greitąją pagalbą, kai jai prireikdavo nuvykti iš taško A į tašką B. Moteris užsimanydavo karštą vasaros dieną pagurkšnoti šalto alaus. Pėsčiomis eidavo į parduotuvę. Išgėrusi, tikriausiai tingėdama eiti, o gal jau ir nebegalėdama, skambindavo į 112. Greitoji pagalba veždavo ją namo, nes žiū, nėščia, pakeliui gali pagimdyti. 

Kai kažkas miršta, greitosios pagalbos paslaugomis naudojasi degradavę ir socialiai neatsakingi žmonės, kuriems, pvz., reikia į Vilnių susitvarkyti "svarbius" reikalus. Todėl greitosios pagalbos paslaugų apmokestinimas yra sveikintinas dalykas. Galbūt šis mokestis atgrasys degradavusius asmenis...

---

[1] http://www.alfa.lt/straipsnis/50131019/laukia-nemaloni-staigmena-uz-greitosios-pagalbos-paslaugas-teks-susimoketi