Vieni žmonės myli kates, o kiti - šunis. Na, o tokie kaip aš
myli paukščius. Tikriausiai tam įtakos turėjo vaikystė ir gyvenimas kaime.
Puikiai prisimenu kaip laukiau birželio ne tik todėl, kad prasidės atostogos, o
ir todėl, kad išsirys iš kiaušinių viščiukai, žąsiukai, kalakučiukai ir
ančiukai. Visi maži naminiai paukščiai yra gražūs, tačiau gražiausi man būdavo
žąsiukai ir ančiukai. Žąsiukai jau būdami maži pradeda gagenti. Aišku, tas jų
gagenimas nėra toks įkyrus kaip suaugusių žąsų. Reziumuojant - maži žąsiukai
yra dieviškai žaismingi ir mieli.
Buvo toks reikalas, kad ir pats turėjau tapti žąsiukų mamatėčiu(o
gal tėčiamamiu?..). Vieną vasarą jauna žąsis metė savo žąsiukus. Na, žinote,
jauna, kvaila ir nepatyrusi... Pagyventi sau panorėjo. Argi čia dabar reikia
moralizavimų ir pamokslų? Kadangi visą vasarą planavau būti namie, tai ėmiau ir
patapau žąsiukų aukliumi. Iš karto buvo sunku. Naktį žąsiukai mėgsta šilumą. O
ką aš... neplunksnotas, kūdas it šakalys... Todėl teko šildyti juos
plastmasiniais buteliais. Kiekvieną vakarą pripildavau į juos šilto vandens.
Dėžutėje sudėdavau butelius, paklodavau seną megztinį. O tada, ant patalų,
įtaisydavau savo atžalas, apkamšydavau - tvarka! Aišku, buvo naktų, kai
žąsiukai pradėdavo cypauti. Tačiau aš buvau pavyzdingas žąsin... tėvas... ir
keldavausi. Apkamšydavęs žąsiukus iš naujo, slinkau atgal į miego karalystę.
Sunkiausia buvo išmokyti juos plaukioti. Nežinau kodėl, bet
jie taip bijojo vandens. Teko ne vieną dieną žąsiukams demonstruoti plaukimo
technikas, bandyti sudominti teliūškavimu ir žaliu tvenkinio vandeniu.
Ilgainiui man pavyko! Kaip sakoma: „Geras mokytojas tas, kurį pralenkia jo
mokinys". Žąsiukai greitai augo ir jiems aukliaus jau nebereikėjo.
Atsimenu, kartą sėdėjau ant liepto ir dūsavau... Kaip greitai auga vaikai...
Kaip greitai lekia laikas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą