Aš jaučiu!
Tiek daug jaučiu!
Bet viską po kasdiene kreiva
šypsena slepiu,
Steriliais saviizoliacijos
tvarsčiais širdį raminu,
Iš košmarų gniaužtų išniręs
Nebyliai Tavo pagalbos
šaukiu
Ir toliau gyvenu.
Aš jaučiu.
Tiek daug jaučiu!
Bet jausmus lyg akmenukus
senoje vazoje kaupiu,
Renku juos kruopščiai ir
ignoruoju,
Kad indas pilnas, seniai
suskilęs.
Bet nepasiduodu,
svirduliuodamas slenku
Pilkų būtybių išmintu taku.
Aš jaučiu.
Tiek daug jaučiu...
Jausmų pokylyje meistriškai
su emocijomis valsą šoku
Ar paklydęs mano juokas tarp
tų sienų keturių
Vien tiktai atsimušančios
bangos
Nuo uolėtų , bet iliuzinių
krantų?
Ar aš jaučiu?..
Nors kažką jaučiu?..
Skamba galvoje lyg aidas,
Alpėse paklydęs -
Nelemta rudeninė obscesija.
Tokia jau ji yra,
Lapiškai klastinga
Ta besišypsanti depresija...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą