#"Paslaptingas medžių gyvenimas"

Nuostabu, kai žmogus yra lyginamas su medžiu. Pvz., J. Marcinkevičiaus dramoje "Mažvydas" žmogus lyginamas su medžiu, nes tiek vienas, tiek kitas: "šaknim – į pragarą, šakom – į dangų". Gražūs yra ir rašytojo R. Tamošaičio žodžiai: "Žmogus be kūrybos – tai kaip medis be lapų". Anot vieno filosofo, kai medis auga vienas, jis nesistengia stiebtis į dangų. O kam jam tai? Jis ir nesistengdamas gali gauti tai, už ką miške kovoja kiekvienas augalas - saulės šviesa. Tačiau toks medis vienišius yra pasmerktas trumpam gyvenimui. Visai kita situacija su medžiu, kai jis yra miško dalis. Tada nori nenori reikia stengtis kuo greičiau stiebtis į viršų, kovoti už vietą po saulę. Analogiška situacija yra su žmogumi. Jis tampa žmogumi tik būdamas žmonių apsuptyje.

Peter Wohlleben savo knygoje "Paslaptingas medžių gyvenimas" bando įrodyti, kad žmogus ir medis yra tapatinamas pagrįstai. Medžiai, kaip ir žmonės, moka bendrauti ir dalintis informacija. Medžiai kenčia, jaučia, kovoja ir net mokosi! Tai nėra kokia nors knyga, kurioje tiesiog dėstomos teorijos, kurios tinka fantastiniam filmui ar knygai. Autorius savo teiginius grindžia faktais, tyrimais, mokslininkų įrodymais, eksperimentų rezultatais... Pradedam!

Kaip apskritai augalai geba mokytis? Jie kaupia informaciją. Visi žinome, jog jautrūs žmonės yra lyginami su mimozomis. Viena mokslininkė atliko eksperimentą. Ant augalo žiedo, mimozos, buvo lašinamas vanduo. Kiekvieną kartą, kai vandens lašas patekdavo ant žiedo, anas susiskleisdavo. Tačiau po tam tikro laiko žiedas liko išsiskleidęs. Nes augalas perprato, kad vanduo nėra jam pavojingas. Taigi augalai moka kaupti informaciją! Jis mokosi!

O žinote, kad akacijos sugeba susikalbėti tarpusavyje? Kai žirafa pradeda rupšnoti akaciją, tai toji paskleidžia tam tikras medžiagas, kurios pasklinda ore ir praneša sesėms žinutę: "Saugokitės, horizonte aptikta alkana žirafa!". Netoliese esantys augalai irgi apsiginkluoja nuodingomis medžiagomis. Aišku, žirafos šios žaidimus žino, todėl keliauja tolėliau, už kokių 100 metrų. Prie tų akacijų, kurios dar nenutuokia, kad bus valgomos...

O žinote, kad medžiai miške vienas kitam padeda? Taip! Miškas - visuomenė. Aišku, konkurencijos medžiai neatsisako. Tačiau kiekvienas medis yra svarbus. Jeigu vienas ir jų pradės pūti, o vėliau išvirs paputus vėjeliui, tai kiti medžiai kentės drėgmės stygių. Išvirtęs medis - atlaisvinta erdvė prasibrauti vėjui ir linksmai pasiautėti... O tai katastrofa visam miškui. Sunyks vienas medis, sunyks ir jo kaimynai. Taigi, jeigu medį užpuolė parazitai, tai jo kaimynai tiesa jam pagalvos "ranką" (na, arba tiksliau - pagalbos šaknį :D) - tiekia organines medžiagas, kad tas sukaupęs paskutines jėgas kovotų už savo gyvybę.

O žinote, kad medžiai turi savo charakterį? Manote visi ąžuolai yra tokie patys? Tikrai ne...

Bet gana jau "spoilinti". :)

Myliu gamtą visa savo širdimi. Po šios knygos mano meilė medžiams išaugo dar labiau. Ne viskas knygoje man tiko ir patiko. Kūrinys skirtas visiems - ne tik biologams, miškininkams ar tiems, kas mėgsta medžius nemažiau nei keturkojus augintinius... Man pritrūko "razinų". Ilgą laiką skaitydamas vos neužmigdavau. Galbūt galima buvo daugiau įterpti palyginimų tarp žmogaus ir medžio. Autorius galėjo daugiau skirti dėmesio žmogaus ir medžio ryšiui aprašyti. Daugiau "pafilosofuoti", kad skaitytojas galėtu nugrimzti į apmąstymus... :)

Kaip ten bebūtų - REKOMENDUOJU šią knygą!