2020 m. rugsėjo 17 d., ketvirtadienis

#Į mišką...


Kartą sugalvojau pabėgti nuo civilizacijos ir žmonių. Į mišką. Prie upelio. Eidamas miško taku ilgai išbūti tyloje nesugebėjau. Pradėjau energingą pokalbį su savimi.

Geras buvo monologas. Jame sutalpinau viso gyvenimo nuoskaudas bei neteisybes. Gaila, kad įdomiausioje vietoje teko sustoti, nes lyg iš niekur išdygo žmogus po pažastimi nešantis alaus butelį. Pamatęs mane jis šyptelėjo. Priėjęs pasisveikino ir pasiūlė alaus.

– Oi ne, ačiū. Aš negeriu.

– Todėl ir pasiūliau.

Persimetę keliais žodžiais apie orus jis patraukė savo keliais. Na o aš, vėl bandžiau pasikalbėti su savimi. Bet... nepavyko.


Po velnių... Kur pasislėpti nuo žmonių jei ir miške jie suranda mane. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

#Noriu saulės

Kiekvieną rudenį jaučiu stiprų saulės šviesos deficitą. Pradedu plaukioti melancholijos baseine. Atėjus žiemai plaukiojimas tampa nardymu. T...