#Noriu saulės

Kiekvieną rudenį jaučiu stiprų saulės šviesos deficitą. Pradedu plaukioti melancholijos baseine. Atėjus žiemai plaukiojimas tampa nardymu. Tokiu laikotarpiu, kai už lango karaliauja tamsa, emocijos tampa blankios. Ir galiausiai nėra labai svarbu ką išgyventi, džiaugsmą ar liūdesį (o turėtų būti!). Prasideda minčių bei emocijų hibernacija.

Startuoti ryte ir finišuoti vakare su tamsa – slegia. Todėl saulės šviesos kupini rytmečiai mane iš karto nuteikia optimistiškai. Kambaryje, minčių stalčiuose bei širdyje tampa šviesiau. Norisi lipti iš lovos ir kažką nuveikti.

#Iš klientų aptarnavimo vadybininko kasdienybės...

 – Aš nemoku pratęsti skelbimo galiojimo laiko. Ar galite išmokyti mame kaip tai padaryti? 

– Prisijunkite prie portalo, spauskite nuorodą mano skelbimai, tada spauskite pratęsti galiojimą. Ekrane matysite sumą bei laikotarpį. Spauskite užsakyti, o tada – apmokėti per banką.

– Atsiprašau. Galite pakartoti. Tik lėčiau...

ULTRA lėtai viską kartoju:

– Prisijunkite prie portalo... Spauskite nuorodą mano skelbimai... Tada spauskite pratęsti skelbimo galiojimą... Ekrane matysite sumą bei laikotarpį... Spauskite užsakyti, o tada – apmokėti per banką.

– Atsiprašau. O galite pakartoti dar kartą? Šįkart buvau išėjęs į save.

Uch tie svajokliai. 

#Sunku paleisti

Kai ateina ruduo, kurį laiką gyvenu vasaros prisiminimais. Rugsėjį būna savotiška atmetimo reakcija. Jeigu ateina graži saulėta diena, tai veidą puošia nuostalgiška šypsena, nes rudenyje ieškau vasaros pėdsakų. Tik kai ruduo tampa auksaspalvis, tik tada skausmingai paleidžiu vasarą. Nustoju traukti iš minčių pakampių užkonservuotus vasaros prisiminimus.

#Į mišką...

Kartą sugalvojau pabėgti nuo civilizacijos ir žmonių. Į mišką. Prie upelio. Eidamas miško taku ilgai išbūti tyloje nesugebėjau. Pradėjau energingą pokalbį su savimi.

Geras buvo monologas. Jame sutalpinau viso gyvenimo nuoskaudas bei neteisybes. Gaila, kad įdomiausioje vietoje teko sustoti, nes lyg iš niekur išdygo žmogus po pažastimi nešantis alaus butelį. Pamatęs mane jis šyptelėjo. Priėjęs pasisveikino ir pasiūlė alaus.

– Oi ne, ačiū. Aš negeriu.

– Todėl ir pasiūliau.

Persimetę keliais žodžiais apie orus jis patraukė savo keliais. Na o aš, vėl bandžiau pasikalbėti su savimi. Bet... nepavyko.

Po velnių... Kur pasislėpti nuo žmonių jei ir miške jie suranda mane. 

#20 smulkmenų, kurios kelia džiaugsmą [2020 sąrašas]...

Kai išmokstu groti ukulele naują dainą.

Kai darbe įvertina mano padarytą darbą.

Kai mylimo (-os) rašytojo (-os) knyga išverčiama į lietuvių kalbą.

Kai kine pasirodo ilgai lauktas filmas.

Kai reikia kūrybiško sprendimo ir galvoje prasideda minčių lietus.

Kai kažkas perskaito mano knygą.

Kai galiu patogiai įsitaisyti ant palangės ir stebėti lietų.

Kai galiu dirbti iš namų.

Kai aplankau savo naujus draugus. 

Kai po sunkios dienos galiu trumpam prigulti.

Kai pajuntu netikėtą energijos pliūpsnį ir norisi versti kalnus. 

Kai mintys pačios susidėlioja į lentynas.

Kai kažkas nuoširdžiai džiaugiasi mano kompanija.

Kai visą dieną neapleidžia jėgos ir pasitikėjimas savimi.

Kai pasiryžtu išmokti kažką naujo. 

Kai galiu nustebinti artimą žmogų.

Kai savaitgalio vakarą kartu su tėvais galiu gurkšnoti arbatą ir dalintis savaitės įspūdžiais. 

Kai yra laiko pažaisti su savo plunksnuotais augintiniais. 

Kai su močiute ir krikšto dukra randame naują veiklą.

Kai kišenės pilnos rudeniškos melancholijos, o širdis – saulėtų prisiminų.

AtsakytiPersiųsti

#Kelios mano humoreskos...

(Nr. 1) Gėriau, žmoną mušiau, narkotikus vartojau, stotyje nakvojau, motinai melavau, bet kad sekmadienį praleisti šv. mišias... Aš sau to tikrai neleisiu!
---
(Nr. 2) Pešlemėkas! Veidas baltas lyg vanilinis zefyras, plaukai lyg karčiai išsidarkę ir tos mažos niekšiškos akys...

Stop. Čia juk mano atspindys.
---
(Nr. 3) – Kodėl atsidūrėte pragare?
– Nes dažnai vartojau žodžius pinigėliai ir sąskaitėlė.
– Taip jums ir reikia!
– O jūs?
– Aš tik žmogų nužudžiau.

#Keli maži dalykai, kurie sukelia didelį džiaugsmą...

Kai galiu patogiai įsitaisyti ant palangės ir matyti, girdėti bei užuosti lietų...
Kai savaitgalio vakarą su tėvais žiūriu filmą...
Kai su močiute bei krikšto dukra žaidžiu kortomis...
Kai lietingą rudens vakarą asfaltas blizga lyg juodoji upė...
Kai užmiegu vakare su knyga rankose ir tas miegas būna pasakiškai saldus...
Kai kažkam padovanoju knygą iš savo bibliotekos...
Kai lapai nusidažo auksine spalva, kai iškrenta pirmas sniegas, kai sprogsta pumpurai pavasarį...
Kai randu kvapą gniaužiantį serialą, knygą ar filmą apie distopinį pasaulį...
Kai knygoje atrandu mintį, kuri mane priverčia sustoti ir susimąstyti...
Kai važiuojant automobiliu per radiją groja mėgstamą dainą...
Kai mylimi muzikos atlikėjai po ilgos pertraukos sugrįžta į sceną...
Kai atsibudęs ryte su šypsena pasitinku naują dieną...
Kai subrandinu idėją naujai knygai...