#Noriu saulės

Kiekvieną rudenį jaučiu stiprų saulės šviesos deficitą. Pradedu plaukioti melancholijos baseine. Atėjus žiemai plaukiojimas tampa nardymu. Tokiu laikotarpiu, kai už lango karaliauja tamsa, emocijos tampa blankios. Ir galiausiai nėra labai svarbu ką išgyventi, džiaugsmą ar liūdesį (o turėtų būti!). Prasideda minčių bei emocijų hibernacija.

Startuoti ryte ir finišuoti vakare su tamsa – slegia. Todėl saulės šviesos kupini rytmečiai mane iš karto nuteikia optimistiškai. Kambaryje, minčių stalčiuose bei širdyje tampa šviesiau. Norisi lipti iš lovos ir kažką nuveikti.

#Iš klientų aptarnavimo vadybininko kasdienybės...

 – Aš nemoku pratęsti skelbimo galiojimo laiko. Ar galite išmokyti mame kaip tai padaryti? 

– Prisijunkite prie portalo, spauskite nuorodą mano skelbimai, tada spauskite pratęsti galiojimą. Ekrane matysite sumą bei laikotarpį. Spauskite užsakyti, o tada – apmokėti per banką.

– Atsiprašau. Galite pakartoti. Tik lėčiau...

ULTRA lėtai viską kartoju:

– Prisijunkite prie portalo... Spauskite nuorodą mano skelbimai... Tada spauskite pratęsti skelbimo galiojimą... Ekrane matysite sumą bei laikotarpį... Spauskite užsakyti, o tada – apmokėti per banką.

– Atsiprašau. O galite pakartoti dar kartą? Šįkart buvau išėjęs į save.

Uch tie svajokliai. 

#Sunku paleisti

Kai ateina ruduo, kurį laiką gyvenu vasaros prisiminimais. Rugsėjį būna savotiška atmetimo reakcija. Jeigu ateina graži saulėta diena, tai veidą puošia nuostalgiška šypsena, nes rudenyje ieškau vasaros pėdsakų. Tik kai ruduo tampa auksaspalvis, tik tada skausmingai paleidžiu vasarą. Nustoju traukti iš minčių pakampių užkonservuotus vasaros prisiminimus.

#Į mišką...

Kartą sugalvojau pabėgti nuo civilizacijos ir žmonių. Į mišką. Prie upelio. Eidamas miško taku ilgai išbūti tyloje nesugebėjau. Pradėjau energingą pokalbį su savimi.

Geras buvo monologas. Jame sutalpinau viso gyvenimo nuoskaudas bei neteisybes. Gaila, kad įdomiausioje vietoje teko sustoti, nes lyg iš niekur išdygo žmogus po pažastimi nešantis alaus butelį. Pamatęs mane jis šyptelėjo. Priėjęs pasisveikino ir pasiūlė alaus.

– Oi ne, ačiū. Aš negeriu.

– Todėl ir pasiūliau.

Persimetę keliais žodžiais apie orus jis patraukė savo keliais. Na o aš, vėl bandžiau pasikalbėti su savimi. Bet... nepavyko.

Po velnių... Kur pasislėpti nuo žmonių jei ir miške jie suranda mane. 

#20 smulkmenų, kurios kelia džiaugsmą [2020 sąrašas]...

Kai išmokstu groti ukulele naują dainą.

Kai darbe įvertina mano padarytą darbą.

Kai mylimo (-os) rašytojo (-os) knyga išverčiama į lietuvių kalbą.

Kai kine pasirodo ilgai lauktas filmas.

Kai reikia kūrybiško sprendimo ir galvoje prasideda minčių lietus.

Kai kažkas perskaito mano knygą.

Kai galiu patogiai įsitaisyti ant palangės ir stebėti lietų.

Kai galiu dirbti iš namų.

Kai aplankau savo naujus draugus. 

Kai po sunkios dienos galiu trumpam prigulti.

Kai pajuntu netikėtą energijos pliūpsnį ir norisi versti kalnus. 

Kai mintys pačios susidėlioja į lentynas.

Kai kažkas nuoširdžiai džiaugiasi mano kompanija.

Kai visą dieną neapleidžia jėgos ir pasitikėjimas savimi.

Kai pasiryžtu išmokti kažką naujo. 

Kai galiu nustebinti artimą žmogų.

Kai savaitgalio vakarą kartu su tėvais galiu gurkšnoti arbatą ir dalintis savaitės įspūdžiais. 

Kai yra laiko pažaisti su savo plunksnuotais augintiniais. 

Kai su močiute ir krikšto dukra randame naują veiklą.

Kai kišenės pilnos rudeniškos melancholijos, o širdis – saulėtų prisiminų.

AtsakytiPersiųsti

#Kelios mano humoreskos...

(Nr. 1) Gėriau, žmoną mušiau, narkotikus vartojau, stotyje nakvojau, motinai melavau, bet kad sekmadienį praleisti šv. mišias... Aš sau to tikrai neleisiu!
---
(Nr. 2) Pešlemėkas! Veidas baltas lyg vanilinis zefyras, plaukai lyg karčiai išsidarkę ir tos mažos niekšiškos akys...

Stop. Čia juk mano atspindys.
---
(Nr. 3) – Kodėl atsidūrėte pragare?
– Nes dažnai vartojau žodžius pinigėliai ir sąskaitėlė.
– Taip jums ir reikia!
– O jūs?
– Aš tik žmogų nužudžiau.

#Keli maži dalykai, kurie sukelia didelį džiaugsmą...

Kai galiu patogiai įsitaisyti ant palangės ir matyti, girdėti bei užuosti lietų...
Kai savaitgalio vakarą su tėvais žiūriu filmą...
Kai su močiute bei krikšto dukra žaidžiu kortomis...
Kai lietingą rudens vakarą asfaltas blizga lyg juodoji upė...
Kai užmiegu vakare su knyga rankose ir tas miegas būna pasakiškai saldus...
Kai kažkam padovanoju knygą iš savo bibliotekos...
Kai lapai nusidažo auksine spalva, kai iškrenta pirmas sniegas, kai sprogsta pumpurai pavasarį...
Kai randu kvapą gniaužiantį serialą, knygą ar filmą apie distopinį pasaulį...
Kai knygoje atrandu mintį, kuri mane priverčia sustoti ir susimąstyti...
Kai važiuojant automobiliu per radiją groja mėgstamą dainą...
Kai mylimi muzikos atlikėjai po ilgos pertraukos sugrįžta į sceną...
Kai atsibudęs ryte su šypsena pasitinku naują dieną...
Kai subrandinu idėją naujai knygai...

#Rašytojų dienos ritualai

Daugelis esame linkę romantizuoti rašytojų darbą. Tačiau realybėje tame nėra daug romantikos. Tik karališkas atkaklumas, užsispyrimas, kantrumas, darbas, darbas ir dar kartą darbas. Kadangi pats rašau romanus, tai galiu papasakoti apie savo kūrybines kančias. Neturiu rašymo rutinos, griežto grafiko. Rašau kiekvienais metais po knygą. Dažniausiai pradedu rašyti atslinkus rudeniui, o baigiu knygą vėlyvą pavasarį. Rašau tada, kai turiu laiko ir noro. Ir tai yra atsakymas kodėl esu toks neproduktyvus. Vieną pažįstama atnešė man knygą apie menininkų dienos ritualus. Pasirodo, kad beveik visi rašytojai buvo nusistatę darbo grafiką, kurio griežtai laikėsi. Jie nelaukė įkvėpimo, nes tokiu atveju per savo gyvenimą būtų parašę vos kelias knygas...

Francas Kafka rašydavo naktimis, nes gyveno su šeima ankštame bute. Tik tokiu paros metus jis galėdavo susikaupti. Dienomis rašytojas dirbo. Neretai ir viršvalandžius. Viename laiške savo draugui Kafka rašė: Rašyti sėdu pusę vienuolikos (retai kada iki pusės dvylikos) ir dirbu tol, kol jėgos, nusiteikimas ir sėkmė leidžia, paprastai iki pirmos ar antros trečios nakties, o kartą rašiau net iki šešių ryto.

Būdamas jaunas J. V. Getė buvo pajėgus rašyti visą dieną. Sendamas rašytojas suprato, kad produktyviausias yra rytais: Dabar prie antrosios Fausto dalies galiu dirbti pirmoje dienos pusėje, kai jaučiuosi pailsėjęs, išsimiegojęs ir įgavęs jėgų, dar nenuvargintas absurdiškų buities smulkmenų.

Čarlzo Dikenso vyresnysis sūnus apie tėvą yra atsiliepęs taip: joks miesto klerkas taip sistemingai nesilaikė tvarkos nei jis, joks banalus, monotoniškas, įprastas darbas, negalėjo būti padarytas punktualiau ar dalykiškiau, nei jis kurdavo tekstus. Dikensas dirbo tyloje, atskirame kabinete. Rašytojo rutina: 7:00 keldavosi, 8:00 pusryčiaudavo, 9:00 pradėdavo rašyti. Darbas tęsdavosi iki 14:00. Būtent tada rašytojas pietaudavo. Įprastai jis per dieną parašydavo 2,000 žodžių. Produktyviausiomis dienomis Dikensas parašydavo dvigubai daugiau.

Džordžas Orvelas negalėjo išsilaikyti vien tik iš rašymo. Mokytojo pareigos palikdavo mažai laiko rašymui. Laime Orvelas turėjo gerą tetą, kuri surado jam išeitį - darbą viename Londono knygyne. Rašytojo darbotvarkė: 7:00 keldavosi, 8:45 atidarydavo knygų parduotuvę. Ten likdavo valandą, o toliau iki 14:00 būdavo laisvas. Per laisvas valandas Orvelas rašydavo. Nuo 14:00 iki 18:30 dirbdavo knygyne.

Stivenas Kingas laikosi griežto grafiko. Rašytojas rašo kiekvieną mielą dieną nedarydamas jokių išimčių (kalba eina apie jo paties gimtadienius, kitas šventes). Kingo dienos norma - 2,000 žodžių. Jis startuoja 8:00 ar 8:30 ir rašo maždaug iki 13:30. Popietės ir vakarai lieka kitoms veikloms.

#Kišeninis darbo skelbimų žodynėlis

Draugiškas kolektyvas – tai reiškia, kad pirmą dieną jums visi šypsosis. Ir net padės. Bet viskas praeis. Jau kitą dieną į tavo pagalbos šauksmą niekas neatsilieps. Tave jau įdarbino, tai pats ir kapanokis. Welcome to the fucking club!

Socialinės garantijos – už lango XXI a. (jeigu ką). Kažką dar motyvuoja socialinės garantijos?

Lankstus darbo grafikas – slenkantis darbo grafikas. Tiesiog sąvoka slenkantis darbo grafikas skamba žymiai geriau. Čia tas pats jei vietoje indų plovėjas parašysime bliūdų vadybininkas. Jaučiat skirtumą?

Laiku mokamas, stabilus atlyginimas – vis dar primenu, kad už lango XXI a.!

Apmokymai neturintiems darbo patirties – kalba eina apie įmones, kuriose dažnai keičiasi darbuotojai.

Stabili darbo vieta – darbas tinkliniame prekybos centre arba restorane.

Minimalus darbo užmokestis su galimybe augti – po kažkiek laiko pridės kelis eurus prie minimumo.

#Skaitymo metai...

Įsidarbinęs knygyne užsibrėžiau tikslą per metus perskaityti 50 knygų. Ir man pavyko. Studijų metais perskaitydavau 10-15 knygų per metus. Tai labai mažai... Mano alkis knygoms su kiekvienais metais vis augo ir augo. Bet pagaliau aš jį pradėjau malšinti. Daug knygų perskaičiau važiuodamas troleibusu į darbą (pvz., "Tiesiog vaikai"). Kelias knygas skaičiau savo telefone (visos buvo atsiųstos iš Naujas vardas internetinio puslapio). Che, kelias knygas perskaičiau darbe per pertraukas (pvz., "Vyvenimas", "Visi meluoja").

Tadam...

2018 m. perskaitytų knygų sąrašas:

1.      Jurga Lago "Liucija"

2.      "Duokit fraką"

3.      Ajahn Brahm "Dramblys, kuris pamiršo laimę"*

4.      Donatas Paulauskas "Feminizmas - žodis, kurio negalima minėti"*

5.      Peter Wohlleben "Paslaptingas medžių gyvenimas"*

6.      Jeanette Winterson "Kam būti laimingai, jeigu gali būti normali?"*

7.      Beata Tiškevič "Vyvenimas"*

8.      Andrė Eivaitė "Valstybės tarnautojos dienoraštis"*

9.      Saulius Šaltenis "Žydų karalaitės dienoraštis"

10.  David Lynch "Pagauti didžiąją žuvį"

11.  Alberas Kamiu "Svetimas"*

12.  Petra Bock "Mindfuck"

13.  J. K. Rowling "Linkiu tau geros kloties"

14.  Patti Smith "Tiesiog vaikai"*

15.  Roman Gari "Aušros pažadas"*

16.  William Soroyan "Tėti, tu keistuolis"

17.  Marius Povilas Elijas Martynenko "Be penkių pasaulio pabaiga"

18.  Artūras Tereškinas "Nesibaigianti vasara"

19.  Peter Wohlleben "Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį"*

20.  Barbara Brown Taylor "Išmokti eiti tamsoje"*

21.  William Golding "Musių valdovas"

22.  Charles Bukowski "Paštas"

23.  Dale Carnegie "Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms"

24.  Ernestas Hemingvėjus "Senis ir jūra"

25.  Joey Graceffa "Edeno vaikai"

26.  Laura Čeber "Būk, kuo nori būti"

27.  Kamel Daoud "Merso. Naujas tyrimas"

28.  Romualdas Granauskas "Gyvenimas po klevu"*

29.  Bertil Marklund "Skandinaviškas menas gyventi. 10 patarimų, kaip geriau jaustis ir ilgiau gyventi"

30.  Bertil Marklund "Japonizmas"

31.  Paulo Coelho "Alchemikas"

32.  Anthony Gunn "Būk laimingas!"

33.  Jay Asher "Trylika priežasčių kodėl"

34.  Kazys Boruta "Baltaragio malūnas"

35.  Irvin D. Yalom "Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę"*

36.  Oprah Winfrey "Mano gyvenimo atradimai"

37.  Gabriel García Márquez "Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes"*

38.  Haruki Murakami "Išgirsk vėjo dainą"

39.  Oleg Šurajev "Knygą gali parašyti bet kas" (greičiau, kad peržiūrėta knyga... nei perskaityta :D)

40.  "Jo Šventenybė Dalai Lama: apie pasaulį"

41.  H. G. Wells "Nematomas žmogus"*

42.  Loreta Puskunigė "Po skambučio"

43.  Popiežius Pranciškus "Dievas yra jaunas"

44.  Kastytis Sarnickas "Turnė"*

45.  Justinis Žilinskas "Sarbintai"

46.  Laura Sintija Čeniauskaitė "Kvėpavimas į marmurą"*

47.  Gabriel García Márquez "Kelionė po rytų Europą"

48.  Laura Sintija Čeniauskaitė "Šulinis"*

49.  Sandra Bernotaitė "Laisvojo rašymo elementai"

50.  Seth Stephens-Davidowitz "Visi meluoja. Bet internetas žino, kas esame iš tikrųjų"*

* pažymėjau knygas, kurias rekomenduoju perkaityti visiems.

O dabar... vyšnia ant torto!

Top 10:

1. Jeanette Winterson "Kam būti laimingai, jeigu gali būti normali?" - mano mylimiausios rašytojos autobiografinis romanas. Šią knygą nusipirkau už kelis eurus per knygų mugę (tche, geras laimikis). Grįžęs namo iš karto pradėjau skaityti. Jeanettes gyvenimo vingiai yra labai įdomus. Homoseksuali autorė pasakoja apie savo jaunystę, kurią praleido religinės fanatikės namuose...
2. Irvin D. Yalom "Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę" - skaitant šią knygą mano gyvenimas buvo paženklintas juoda praradimo dėmė. Mirė mano tėčio brolis nuo narkotinių medžiagų perdozavimo. Tai buvo šeimos tragedija. O dar ta akistata su vidiniais demonais ir fobijomis... Šią knygą privalo perskaityti kiekvienas žmogus. Kūrinys padeda pažvelgti į mirtį iš skirtingų taškų.
3. Roman Gari "Aušros pažadas" - kūrinys apie sūnaus ir motinos ryšį. Tėvai dažnai per savo atžalas siekia realizuoti save, įgyvendinti palaidotas svajones. Jiems tai antrasis šansas. Bet vaikams tai gali būti kilpa ant kaklo. Eidami tėvų išmintais takais, atžalos gali būti pasmerktos nelaimingam gyvenimui.
4. Laura Sintija Čeniauskaitė "Kvėpavimas į marmurą" ir "Šulinis" - Laura Sintija Čeniauskaite, lenkiuosi prieš Jus žemai... Ši rašytoja meistriškai aprašo aplinką, žmonių išgyvenimus, minčių štormus, plaukų sruogas ir širdies tvinksnius... Antrą kartą gyvenime skaitydamas aprašymus šaukiau: "Dar, dar, dar!" (pirmą kartą aprašymais užbūrė Lucy Maud Montgomery).
5. Barbara Brown Taylor "Išmokti eiti tamsoje" - nuostabi knyga, kuri padeda priimti savo tamsiąją asmenybės pusę. B. B. Taylor atsisako saulėto katalikų bažnyčios požiūrio į gyvenimą. Juk katalikybėje dažnai viskas dalinama į gėrį ir blogį, į tamsą ir šviesą... Autorės nuomone nevalia atsisakyti savo tamsos. Ją reikia pažinti ir prisijaukinti it tamsoje tūnantį žvėrį.  
6. Patti Smith "Tiesiog vaikai" - neeilinės asmenybės istorija. Įsimylėjau Patti Smith ir jos kūrybą. Dabar dažnai knygyne klausausi jos dainų. Knygą skaičiau sunkiu gyvenimo periodu. Atrodė, kad esu visiškas nevykėlis... Naujas darbas sukėlė daug streso. Bet Patti Smith man priminė tai, ką aš ir pats puikiai žinojau. Viskas yra laikina/viskas priklauso nuo manęs. Jei kažko nuoširdžiai siekiu, būtinai ir pasieksiu. Reikia tik kantrybės.
7. Gabriel García Márquez "Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes" - įsivaizduokit... Senukas susilaukia 90 metų ir gimtadienio proga sugalvojo sau dovaną... pasimėgauti karšta naktimi su nekalta paaugle. Po karštos nakties jis įsimyli. Juk niekada nevėlu gyventi, išmokti kažką naujo ir... įsimylėti.
8. Kastytis Sarnickas "Turnė" - maniau, kad šiame top'e atsidurs Andrė Eivaitė su savo knyga, BET... Mano rankose atsidūrė "Turnė". Skaitydamas šį kūrinį juokiausi susiėmęs už pilvo. Puikus darbas!
9. H. G. Wells "Nematomas žmogus" - autorius yra mokslinės fantastikos klasikas. Tikrai skaitysiu visus šio rašytojo kūrinius. Didžiausią įspūdį paliko nematomo žmogaus išgyvenimai. Lyg pats Velsas aprašytų savo patirtį...
10. Seth Stephens-Davidowitz "Visi meluoja. Bet internetas žino, kas esame iš tikrųjų" - paradoksas... vienintelė vieta, kurioje esame 100% atviri - internetas. Google paieškos laukelyje mes išpažįstame visas savo nuodėmes, atskleidžiame paslaptis ir nebijome pasmerkimo.

#Minimalizmo filosofija

Mes tapatinamės su savo turimais daiktas. Tai byloja lūžtančios nuo knygų lentynos, užgriozdinti visi horizontalūs paviršiai, perpildytos spintos skarmalais, kurių seniai nebenešiojame... Jeigu norime pasijausti gerai, dažniausiai žygiuojame į parduotuvę ir perkame naujus drabužius, kurie sukelia trumpalaikį pasitikėjimo savimi/atsinaujinimo poveikį. Taip pat kulniuojame į kirpyklą, išsitatuiruojame ant savo kūno kažkokį beprasmišką piešinį, nusifotografuojame naujai profilio nuotraukai ir t.t. Retai susimąstome, kokie mes riboti jeigu norėdami pajausti tikrus pokyčius gyvenime iš karto imamės keisti savo išorę.

Ir vis dėlto... Mes esame medžiotojai. Tik va, mūsų protėviai medžiojo norėdami prasimaitinti. O mes medžiojame akcijas, visokius daiktus, kurių mus iš tikrųjų net nereikia. Seniau automatiškai it užprogramuotas tempiau visokį šlamštą į namus, kurį pavykdavo gauti veltui. Nes, nūū, CHALIAVNA! Kažkas atiduoda senas knygas – O TAIP, imu. Ir man nerūpėjo faktas, kad tų knygų niekada net neatsiversiu. Manimi vadovavo stiprus noras turėti ir kaupti. Juk kiti turi, tai ir aš noriu. Sunku atsilaikyti nuo aklo "IMU" ir "PERKU", kai aplinkui klesti dvasinė prostitucija. Jei nesu kaime ar kažkur toli nuo civilizacijos, žiū, jau kažkas siūlo super dantų pastą, kuri išbalins ne tik dantis, bet ir protą (o ir piniginė išbalinta lieka...).

Gyvenimas privertė mane tapti minimalistu. Tenka dažnai kraustytis iš vienos vietos į kitą ir didelis kiekis daiktų viską stipriai apsunkina. Kartą, kai krausčiausi, pažįstamas parašė SMS: "Va, pamatysi į kiek dėžių sutelpa tavo gyvenimas...". HELL NO!!! Mano gyvenimas nėra 4 batų poros, skrybėlė, keptuvė ir 3 maišai skarmalų. Visi daiktai, kuriuos tenka susikrauti į maišus ir dėžes besikraustant – tik lašas mano gyvenimo. Nejaučiau jokio liūdesio pamatęs penkis maišus, kurios teks temptis į naujus namus Žirmūnuose. Atvirkščiai... Kuo mažiau dėžių ir maišų – tuo smagesnis ir lengvesnis persikraustymas!

Minimalistinis požiūris man padėjo pirmą kartą keliaujant vienam. Kai kiti jaudinosi dėl savo lagaminų, rankinio bagažo, tuo metu ramiai skaičiau knygą ir šypsojausi patogiai įsitaisęs autobuse. Visus reikalingus daiktus buvau susidėjęs į didesnę kuprinę. Prieš kelionę norėjosi apsunkinti savo egzistenciją. Vidinis balsas vis kuždėjo: "O tai gal paimk dar vieną kojinių porą... arba tą megztinį su gobtuvu?.. O ir atsarginės kelnės visai nepamaišys..." Aš buvau ramus ir vis savęs klausdavau: "Ar tikrai man to reikia?". Šis klausimas tampa burtažodžiu, kai jį, it maldą, vis kartoju alkanas vaikštinėdamas po parduotuvę. Taip pat šis klausimas gelbsti, kai tenka krautis kuprinę, lagaminą, kai vaikštinėju po knygynus, turgų... 

Daugelis bijo minimalizmo filosofijos, nes susidarė klaidingą nuomonę apie ją. Minimalizmo gyvensenos propaguotojai neišmeta visų savo baldų ir nemiega ant grindų. Jie taip pat neatsisako nuo žavių smulkmenų, kurios džiugina akį.

Minimalistinė filosofija – tai...:

a) mažiau pirkti ir daugiau naudotis tuo, ką jau turi savo namuose,

b) netarnauti daiktams, o priversti daiktus tarnauti mums,

c) neimti nemokamų dovanėlių, žurnalų, lankstinukų ir t.t.,

d) negerinti nuotaikos perkant rūbus, nes dėl įpratimo tai tik laikinas ir neveiksmingas būdas kovoti su problema,

e) nepaversti namų puošniu kalėjimu,

f) tausoti aplinką...

Užbaigsiu savo rašliavas viena gera citata, kurią jau dalinausi Littera knygyno Facebook puslapyje:

„...prekės niekada nepadarys mūsų kitokių, nei esame. Vardinės rankinės nepadarys mūsų turtingesnių, madingiausi lūpdažiai nepavers mūsų supermodeliais, o prabangūs rašikliai – sėkmės lydimais vadovais. Brangūs sodo įrankiai neįdiegs sodininkystės įgūdžių, o aukštos klasės fotoaparatai dar nereiškia, kad tapsime apdovanojimų vertais fotografais. Ir vis dėl to negalime susilaikyti nepirkę ir saugoję daiktų, kurie žada, kad tapsime laimingesni, gražesni, protingesni, gabesni, organizuotesni, mylimesni, geresni tėvai ar sutuoktiniai.“ Francine Jay

#Skvernelis...

Penktadienį nusipirkau žavų papūgos Nimfos jauniklį. Kai paukštukas buvo narve, atėjo tėvai pažindintis su nauju šeimos nariu.

– Kaip jį vadinsi? – paklausė manęs mama.

– Dar nežinau, – atsakiau.

Tuo metu tėtis įdėmiai žiūrėjo į didėles ir išraiškingas paukštuko akis.

– Aš žinau kaip ji vadinsime! – staiga sušuko džiaugsmingai tėtis. – Čia gi Skvernelis!

– Nu jo! Tiksliai! – sutiko mama pripuolusi prie narvo. – Skverni, Skverni!

Nors buvau kategoriškai prieš tokį vardą, bet jam prilipo...

#Neįprastos muzikos mylėtojams...

Dirbu neįprastoje aplinkoje, VU Littera knygyne. Virš galvos puikuojasi Antano Kmieliausko freskos, pro langus matau kaip studentai ir dėstytojai skuba į paskaitas... Dar vienas nuostabus dalykas - muzika, kuri skamba knygyne. Parinkti dainas tenka man pačiam. Per 9 mėn. atradau tiek nuostabių atlikėjų, grupių ir dainų. Geriausias mano atradimas - norvegų elektroninės muzikos grupė Röyksopp.  

Išvertus grupės pavadinimą į lietuvių kalbą gausime... hm... pumpotaukšlį (grybų genties pavadinimas :D). Röyksopp vyšnaitė ant torto - dainininkė Susanne Sundfør. Jos neįprastas balsas priverčia šiurpuliukus bėgioti per nugarą. Geriausias grupės ir dainininkės bendradarbiavimo vaisius - daina What Else Is There?

Dar kelios nuostabios dainos...

#Misteris Magu...

Darausi kaip misteris Magu...

Vaikštinėju po parduotuvę į žiūriu... akcija... dešrai... „Konservatorių“.

Nu čia dabar... Kas per pavadinimas...

Pasirodo ten tik Krekenavos dešra... Nieko ypatingo.

---

Matau eina į knygyną vyras...

Atrodo kaip benamis... Galvojau, jog ateina žmogus klausti ar turime plastikinių butelių.

Pasirodo ten inteligentiškas ponas... Iš Lietuvos kompozitorių sąjungos...

IŠVADA: Reikia eiti tikrintis regėjimą. :D

O gal prasišviesti galvą.

#20 smulkmenų, kurios priverčia mane nusišypsoti... (2018)

1. Kai grįžtu į gimtuosius namus, kur esu visada laukiamas...
2. Kai skaitau įdomią knygą, kuri neleidžia melancholiškam vakarui įsiskverbti į mintis...
3. Kai prisimeni seną, bet gerą dainą...
4. Kai kažkas pasako ačiū už tai, kad tiesiog esu...
5. Kai knygyno lankytojai nuoširdžiai šypsosi pamatę mane...
6. Kai naktinio lietaus šnabždesys švelniai užliūliuoja...
7. Kai atsibundu prieš žadintuvo signalą ir suprantu, kad puikiai išsimiegojau...
8. Kai vairuojant per radiją skamba pažįstama daina ir galiu dainuoti...
9. Kai penktadienio vakarais su tėvais žiūriu serialą Orphan Black...
10. Kai idealiai priparkuoju automobilį...
11. Kai su krikšto dukra šoku iki nukritimo pagal Nicki Minaj dainas(:D)...
12. Kai pagaliau išverčia į lietuvių kalbą ilgai lauktą knygą...
13. Kai pasikeičia metų laikas...
14. Kai ryte neskubėdamas galiu išgerti puodelį mėgstamos arbatos...
15. Kai perskaitai knygą, kurioje knibžda šimtai genialių minčių...
16. Kai atsibundi su mintimi, kad tuoj į darbą, o pasirodo liko dar kelios valandos saldaus miego iki žadintuvo signalo...
17. Kai nusiperku naują knygą ir manęs laukia nuostabios akimirkos keliaujant su popieriaus angelais...
18. Kai vaikštinėju po naktinį Vilnių...
19. Kai nauja diena padovanoja saulėtą rytą...
20. Kai pavyksta sutaupyti pinigų kelionei...

#Oranžinė piniginė

Kartą darbe prie kavos aparato radau oranžinę piniginę. Pakėlęs ją iš karto patikrinau turinį, nes norėjau sužinoti kontaktinius duomenis. Puikiai prisimenu, kokia buvo mano pirmoji mintis, kai atidaręs piniginę pamačiau šūsnį banknotų: "Hm... Šie pinigai galėtų išspręsti tiek daug mano finansinių problemų...". Perskaitę pastarąjį sakinį, galite mane veidmainiškai smerkti, bet aš esu ŽMOGUS, kuriam per dieną kylą apie 10 000 minčių. 90% iš jų (o gal net dar daugiau...) - absurdiškos ir kvailos. Tokias norisi kuo greičiau išguiti iš savo galvos...

Po žaibiškai švystelėjusios savanaudiškos minties pasisavinti svetimus pinigus, įsijungė empatija. Savęs paklausiau: "Jeigu pamestum piniginę, tai norėtum ją atgauti, tiesa? Ir su nepakitusiu turiniu, taip?". Po tokių pasvarstymų radau piniginėje tapatybės kortelę. Paaiškėjo, jog pamestas daiktas priklauso iš Vokietijos atvykusiai turistei  - Ninai. Man buvo lengva įsivaizduoti, kokia panika kilo moters galvoje, kai ji suprato, kad pametė piniginę svetimoje šalyje. Su visais dokumentais...

Visagalis facebook'as šioje situacijoje nepadėjo. Ninos paskyra buvo neaktyvi. Tai buvo aišku iš jos sienos, kurioje, melancholiškai stūgavo šiaurys. Nepasidaviau. Parašiau elektroninį laišką Vokietijos ambasadai. Po kelių minučių su manimi susisiekė atsakingas asmuo, kuris pranešė, kad niekas į ambasadą dėl pamestos piniginės nesikreipė. Mane patikino, kad radinys bus priglaustas po ambasados stogu. Tik reikės palaukti kelias dienas.

Mano darbo diena ėjo į pabaigą. Po valandos turėjo prasidėti savaitgalis. Netikėtai knygyne pasirodė žemo ūgio, malonaus veido moteris, kuri paklausė ar knygyne nebuvo rasta piniginė. Pasirodo, kad Nina su savo vyru supanikavo ir konstatavo faktą, kad juos Lietuvoje tiesiog apšvarino. Jie jau kelias valandas buvo policijos komisariate. Viešnia susisiekė su Nina ir jos vyru.

Prieš pat uždarant knygyną, jame pasirodė turistų porelė. Iš jų džiugiai žybsinčių akių supratau, kad tai jie... Turistų veidai tiesiog švytėjo iš laimės, kai iš stalčiaus išėmiau oranžinę piniginę ir padaviau ją Ninai.

Ninos vyras man pasakė: "Tiesą pasakius... mes nesitikėjome rasti piniginę. Gedimino prospekte vyko kažkokia šventė. Manėme, kad mus tiesiog apvogė. Vokietijoje per tokias šventes ilgapirščiai dirba išsijuosę... O dabar... Mes radome piniginę! Ir dar taip greitai, su visais pinigais ir dokumentas... Paliksime Lietuvą su saulėta mintimi, kad čia gyvena tiek daug gerų ir sąžiningų žmonių!".

Tai buvo pats geriausias atlygis už gerą darbą.

Juk aš buvau vienas iš tų... gerų žmonių... :)

#Svirplio vlogas Nr. 26 - #Pats didžiausias įžeidimas

#Svirplio vlogas Nr. 25 - #Darbo rinka

#Svirplio vlogas Nr. 24 - #Aš nepykstu

#"Keli žingsniai kaip tapti sėkmingu žmogumi" ir kiti BLA BLA BLA

Pirmoji saviugdos knyga, kurią perskaičiau - R. Betrz "Nori būti normalus, ar laimingas?". Šis pavadinimas mane "užkabino", nes yra it manifestas, kuris kviečia baigti tarnauti normalumo dievui ir pagaliau pradėti gyventi autentišką gyvenimą. Bet... Po kokių kelių skyrių, supratau, kad knyga yra visiškai niekam tikusi. Skyriai užbaigiami atvira autoriaus seminarų reklama. Gerai, kad tą knygą gavau nemokamai, nes kitu atveju - pinigai būtų išleisti veltui... Autorius pastoviai bandė diegti mintį, kad žmogus yra nelaimingas būdamas normalus. Apskritai, normalumas ir laimė yra supriešinami, todėl žmogui reikia gyvenime rinktis vieną kelią. Man, kaip divergentiškai mąstančiam žmogui, tai yra kiek juokinga. Asmuo gali būti ir normalus, ir kartu neįprastas, kitoniškas, keistas. Pvz., vieni žmonės rengiasi ekstravagantiškai. Bet po jų įdomia išvaizda gali slypėti dvasinis skurdas. Arba atvirkščiai. O dar tie tarpiniai variantai... Realiai negaliu pasakyti nieko gero apie knygą. Gal tiesiog ją blogai atsimenu? Nors... Klausime slypi atsakymas. Geros knygos įstringa mūsų atmintyje visam gyvenimui. Na, o minėta saviugdos knyga - kaip lengvas meilės romaniūkštis pirktas už kelis eurus spaudos kioske - išsisklaido atmintyje lyg rūkas po saulėtekio... Tai būdinga visoms prastoms saviugdos knygoms. Tu gali atpasakoti tik pagrindinę mintį, o visos detalės, smulkios ir nelabai, lieka paliestos amžinosios užmaršties rankos pirštų.

                                     

Po nesėkmingos pažinties su tokio žanro knygomis, ilgą laiką net nenorėjau žiūrėti į lentynas, kuriuose buvo sudėti panašaus pobūdžio skaitiniai. Kai įsidarbinau knygyne, man pasiūlė papildomai padirbėti knygų mugėje. Aš sutikau. Spėkite, kokias knygas aš pardavinėjau? SAVIUGDOS! Prieš mugę man teko neapsakomai sunkus darbas - susipažinti su tomis knygomis artimiau. Nes juk kaip pardavinėsi knygas apie kurias nieko neišmanai... Vieną saviugdos knygą gavau dovanų įsidarbinęs knygyne - Petra Brock "Mindfuck". Ją buvau jau beveik perskaitęs. Ir tai gerai, nes ji knygų mugėje buvo ant "mano" prekystalio.

Ką reikia žinoti apie saviugdos knygas... Jos ryškios. Viršeliai neoninių atspalvių, geltoni, rožiniai, žydri ar net spalvoti...  Tiesiog mirga marga akyse. Tokių knygų pavadinimais norima žmogų šokiruoti, duoti nokautą, pažadinti jo begalinį smalsumą. Keli tokių pavadinimų pvz.: "Fuck it",  "Subtilus menas nekrušti sau (ir kitiems) proto: kitoks požiūris į gerą gyvenimą", "Mindfuck". Ir tokie dalykai iš tikrųjų veikia. Jaunuoliai per knygų mugę buvo tiesiog prilipę prie tų knygų, kurių pavadinime buvo pavartotas žodis "fuck". Gaila, kad tokios knygos negali pasidžiaugti kokybišku turiniu. Kaip sakė viena mano pažįstama: "Tokiose knygos rašoma apie tai, ką žmogus ir taip gerai žino ir supranta". Mhm, taip yra iš tikrųjų. Galbūt žmogus perskaitęs saviugdos knygą trumpą laiką jausis kaip iš naujo gimęs, bet vėliau viskas pasibaigs. Kiek žmonių perka tokio pobūdžio knygas dėl tos trumpalaikės pokyčių iliuzijos... O kiek daug žmonių perka saviugdos knygas manydami, jog jos it stebuklinga laimės piliulė automatiškai pakeis jų gyvenimą...

Saviugdos knygos nėra nei geros, nei blogos. Ir tarp tokio žanro skaitinių galima rasti dėmesio vertų knygų. Po knygų mugės suteikiau dar vieną šansą saviugdos knygoms ir griebiau skaityti Ajahno Brahmo kūrinį „Dramblys, kuris pamiršo laimę“. Būtent ši knyga kelis vakarus priversdavo mane šypsotis. Viskas joje sudėta iš atskirų budizmo vienuolio pasakojimų apie save ir aplinkinį pasaulį, iš pasakų ir pramanytų istorijų. Džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą. Ar ji pakeitė mano gyvenimą? Abejoju. Nors viena mintis man iki šiol skamba mintyse: "Kiek daug praradote gyvenimo laukdami, kol prabėgs valandos, dienos, mėnesiai ir pagaliau nutiks kažkas ilgai laukto: pakils lėktuvas, pasibaigs darbo diena, gims kūdikis? Deja, tokios tarpinės akimirkos sudaro didžiąją mūsų gyvenimo dalį". Aš jau kurį laiką gyvenau nuo penktadienio iki sekmadienio vakaro. Atėjus kitoms dienos - aš tiesiog stūmiau laiką ir vis save guodžiau: "Nu dar pakentėk... Jau greitai savaitgalis...". Bet juk kuo greičiau ateis savaitgalis, tuo greičiau jis praeis ir prasidės nauja darbo savaitė... Buvau it auksinė žuvelė patalpinta į apvalų akvariumą. Plaukiau ratu ir vis galvojau kada pasibaigs ta sušikta stiklinė siena... Aukščiausio lygio absurdas? O taip... Dabar stengiuosi į viską žiūrėti kiek kitaip. Daug darbo - valio, juk noriu, kad diena praeitų kuo greičiau. Atsirado laisva minutė - čiumpu bet kokią knygą ir tyrinėju jos viršelį, o tada - turinį. Išnaudoju kiekvieną minutę poilsiui, pramogoms, meditacijai, apmąstymams...

Pabaigai... Siūlau imti ir skaityti psichologų parašytas saviugdos knygas, įdomių asmenybių biografijas. Tokiose knygose yra daugiau autentiškumo, tikrovės, mažiau "nekokybiškų" iliuzijų, iš piršto laužtų teorijų ir saldžiai banalių teiginių...  Pvz., neva jūsų siela it margaspalvis drugelis desperatiškai veržiasi į laisvės šviesą, bla bla bla... Jeigu saviugdos knygos yra perkamos (kiek žinau, JOS YRA TOPINĖS LIETUVOJE), ir tiek jų leidžiama, tai galbūt aplinkui mus gyvena daug nelaimingų žmonių? Galbūt pamirštame, kad galime būti laimingi ir saviugdos knygos mums yra lyg instrukcijos, kurios tai primena?

Ir jau pačiai... pačiai... pabaigai... Vyšnaitė ant torto: kiekvienas privalo savarankiškai rasti kelią į laimę. Saviugdos knygos gali kažkiek padėti šiame reikale, bet jose nėra universalaus laimės recepto (cha, pats jau rašau saviugdos knygų klišėmis... :D)